Tarsi turėtume džiaugtis, o Lietuvos gaila

Autorius: Darius Kuolys Šaltinis: https://www.facebook.com/kuoly... 2023-03-02 14:17:00, skaitė 467, komentavo 3

Tarsi turėtume džiaugtis, o Lietuvos gaila

Tarsi turėtume džiaugtis, o Lietuvos gaila...

– galvoju vartydamas Dovydo Pancerovo, Birutės Davidonytės knygą „Pranešėjas ir prezidentas“, skaitydamas Mariaus Laurinavičiaus ir jo „šaltinio“ paskelbtą triuškinantį knygos komentarą.

Džiugu, kad knygos herojaus – pranešėjo Tomo Gailiaus – neištiko ankstesnių pranešėjų Vytauto Pociūno, Vytauto Damulio, Kastyčio Braziulio likimas. Tomas Gailius sulaukė ne tik Vyriausybės globos, buvo įdarbintas sveikatos apsaugos ministro patarėju, bet ir žurnalistų supratimo. Tai akivaizdi Lietuvos pažanga.

Prisiminkime: kadaise į skirtingų partijų Seimo narius kreipęsis pulkininkas Vytautas Pociūnas šių liko neišgirstas, o po žūties – VSD darbuotojų ir žurnalistų apšmeižtas; mūsų kontržvalgybininkai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis po liudijimų Seime ne tik buvo atleisti iš VSD, bet ir daug metų departamento persekioti, netekę galimybės įsidarbinti valstybės įstaigose ir įmonėse.

Gerai, kad VSD pareigūnas Tomas Gailius nutarė tapti pranešėju ir sutiko liudyti apie, jo įsitikinimu, neteisėtus, nusikalstamus departamento vadovų veiksmus, apie neleistiną departamento kišimąsi į politiką ne tik Seimo nariams, bet ir žurnalistams. Tai, ką jis pranešė, tikrai svarbu, tikrai visuomenei žinotina.

Gerai, kad Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė išleido „Pranešėją ir prezidentą“ – iš įvairių kabinetų, barų ir pusrūsių suneštą, labai „žalią“, rimčiau taip ir nepanagrinėtą, palaidų galų ir nutylėjimų kupiną, bet gyvą medžiagą. Labai gerai, kad į šią medžiagą karštai sureagavo Marius Laurinavičius ir jo gana lengvai numanomas „šaltinis“...

Ir turime šiandien visų jų pastangomis atvertą graudų tėvynės vaizdą: Valstybės saugumo departamentas prieš mus iškyla kaip tarpusavyje kovojančių gyvačių lizdas, valstybės prezidentas – kaip jėgų ir aplinkos seniai apleistas, artimųjų išduotas, nekantriai rudens laukiantis patriarchas, valstybės Seimas – kaip valstybę pamiršęs smulkių partinių sąmatų skaičiuotojas ir sąskaitų suvedinėtojas.

Įsidėmėtina, kad Marius Laurinavičius ir jo „šaltinis“ iš esmės neneigia pranešėjo Tomo Gailiaus pateiktų ir knygoje išdėstytų faktų: VSD vadovams žodžiu nurodžius, saugumo pareigūnai rinko ir teikė informaciją apie Lietuvos piliečius, numatytus kviesti į Gitano Nausėdos rinkimų kampaniją; vėliau VSD raštu melavo Seimui, kad „buvo tikrinamos visų kandidatų į prezidentus komandos ir rinkiminiai štabai“...

Marius Laurinavičius ir jo „šaltinis“ tik išviešina patį pranešėją Tomą Gailių, įvardija jo pavaduotoją Liną Jurgelaitį, abu pavadina „valstybininkų klano tąsa“ ir tvirtina: jų departamente kurta „valstybė valstybėje“ Lietuvai kėlusi daug didesnę grėsmę nei VSD vadovų pastangos tą „valstybę valstybėje“ sunaikinti.

Ir čia Marius Laurinavičius ir jo „šaltinis“ lemtingai suklumpa, nes sąmoningai nutyli esminę tiesos pusę – „valstybę valstybėje“ kartu su Linu Jurgelaičiu kūrė ne kas kitas, o Darius Jauniškis.

Taip, susidorojus su Vytautu Pociūnu, jo vadovauta VSD Trečioji valdyba buvo patikėta Linui Jurgelaičiui, sietam su Rusijos dujų perpardavinėtojais, vėliau kaltintam pažymų klastojimu. Taip, Tomas Gailius priklausė Lino Jurgelaičio ratui. Tačiau šį pareigūnų ratą išardė, Trečiąją valdybą panaikino VSD vadovu tapęs Gediminas Grina. Būtent jis į Kauną dirbti perkėlė ir Liną Jurgelaitį.

Visą Lino Jurgelaičio komandą vėl Vilniuje subūrė, jos galias atkūrė prie departamento vairo stojęs Darius Jauniškis: būtent jis šiai komandai įsteigė ir patikėjo naują visų valdybų operacijas koordinuojančią ir visą žvalgybinę informaciją tikrinančią valdybą. Su šia komanda, jos buvusiais vadais nuo seniausių laikų bendradarbiavo ir Mariaus Laurinavičiaus „šaltinis“. Pats Marius Laurinavičius dirbo „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju tuo metu, kai dienraštis, anos komandos „paprašytas“, šmeižė žuvusį pulkininką Vytautą Pociūną, tyčiojosi iš tiesos jo byloje siekusių... Ir jokio Mariaus Laurinavičiaus ar jo „šaltinio“ asmeninio pasipiktinimo, jokio protesto tąsyk neišgirdome.

O labiausiai liūdina tai, kad Dovydo Pancerovo, Birutės Davidonytės, Mariaus Laurinavičiaus ir jo „šaltinio“ atvertas Lietuvos vaizdas vis labiau ima priminti „mažąją Rusiją“, kur kiekvienas į viešumą žengęs žmogus tampa įtartinas, tikrintinas, taigi iš anksto kaltas. Ir tą Lietuvos piliečio kaltumo prezumpciją šiandien išpažįsta ne tik tarpusavyje kovojantantys VSD pareigūnai, prezidentas, Seimo nariai, bet ir juos kalbinantys žurnalistai, ir patys piliečiai.

Juk pranešėjo rūpestį sukėlė ne tai, kad buvo liepta „tikrinti“ be jų pačių žinios ir sutikimo aktorių Juozą Budraitį, režisierių Arūną Matelį, kompozitorių Giedrių Kuprevičių, muzikologę Zitą Kelmickaitę, politologą Mindaugą Jurkyną ir daug kitų žinomų žmonių vien dėl pilietinės pozicijos, o merginas – tik todėl, kad jomis domisi VSD vadovo draugai... Pranešėjui buvo nepriimtina tik tai, kad toks tikrinimas neatitiko įprastos departamento tvarkos. Iškalbinga knygos citata: „Jeigu būtų nuspręsta, kad Departamento resursus reikia panaudoti kandidatų aplinkai tikrinti, tai tvarkoj, – kalbėjo Pranešėjas. – Bet šiuo atveju tokio sprendimo nebuvo.“

Tad akivaizdu: jei įsakymą „tikrinti“ pilietį Juozą Budraitį ar pilietę Zitą Kelmickaitę būtų davusi veikianti prezidentė ir jį VSD vadovas būtų perdavęs pranešėjui Tomui Gailiui raštu, įsakymas uoliai ir be jokių dvejonių būtų įvykdytas. Taip pat uoliai, kaip kiek anksčiau prezidentės paliepimu departemento surengta žurnalisto, pavadinto „skaliku“, medžioklė...

Ir graudi knygos citata: „Davidonytė nusprendė apklausti į Departamento sąrašus įtrauktus [ir VSD patikrintus Gitano Nausėdos komandos] žmones... Į skambučius atsiliepė ir pakalbėti sutiko bemaž trečdalis – 21 iš 64 sąraše buvusių žmonių. [...] Dauguma kalbintų žmonių sakė nematantys nieko blogo, kad Departamentas juos tikrino.“

LRT nuotraukoje – numanomas Mariaus Laurinavičiaus „šaltinis“, „saugi“, VSD „patikrinta“, moteris ir VSD vadovas LRT šventiniame vakarėlyje.