Avdejevka - tai geriausia, kas galėjo nutikti Okrainai

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2024-02-20 08:02:00, skaitė 1322, komentavo 5

Avdejevka - tai geriausia, kas galėjo nutikti Okrainai

Sutriuškinimas prie Avdejevkos Okrainoje ir pas vakaroidus buvo suvoktas kaip eschatologinė katastrofa. Atrodytų, kad Okrainos ginkluotosios pajėgos (GP) yra praradę ir žymiai didesnius miestus (Mariupolį, Bachmutą, Severodonecko-Lisichansko aglomeraciją), patyrę ir didesnių nuostolių mėsinėse atakose per praėjusių metų vasarinį-rudeninį puolimą. Tame pačiame Mariupolyje Rusija paėmė panašų žmonių skaičių į nelaisvę.

Tad iš kur pas Rusijos priešininką atsirado kolektyvinė katastrofos nuojauta?

Didesnė dalis to, kas nutiko prie Avdejevkos, įvyko pirmą kartą nuo pat 2022 metų vasario–kovo mėnesių. Pirmą kartą Rusijos kariuomenės veržimasis į priekį per parą buvo skaičiuojamas kilometrais (iki dešimties ir daugiau) į gilumą, esant 15–20 kilometrų ilgio frontui. Pirmą kartą Rusijos ginkluotosios pajėgos surengė veiksmingą puolimą visame fronte vienu metu (nuo Zaporožės iki Kupiansko).

Pirmą kartą Okrainos kariuomenė ne daugiau ar mažiau organizuotai atsitraukinėjo, o ėmė bėgti, mesdama pakeliui viską (nuo technikos iki sužeistųjų ir atsilikusiųjų), štabai prarado kontaktą su kariuomene ir nelabai suprato (neaišku ar supranta dabar), kurioje linijoje jie vėl galėtų patikimai įsitvirtinti ir ar apskritai galėtų tai padaryti.

Pagal mastą šitą proveržį galima sulyginti su Didžiojo Tėvynės karo mūšiais. Kol kas neaišku, ar galės Rusijos ginkluotosios pajėgos galutinai prasiveržti į operatyvinę erdvę ir suplėšyti į smulkius skutelius  visą Okrainos GP grupuotę kairiajame krante, tačiau reikalas yra arti to. Dar daugiau, net jeigu Okrainos ginkluotosios pajėgos ir sugebės stabilizuoti frontą, mažai kas tiki, kad jos sugebės pakankamai ilgai tęsti organizuotą pasipriešinimą.

Visi vakaroidų planai paremti Okrainą buvo grindžiami tuo, kad Rusija nepradės didelio puolimo iki sausojo sezono (gegužės antroje pusėje). O taip pat tuo, kad Okrainos ginkluotosios pajėgos, pamažu traukdamosis prie Dniepro, sugebės išlaikyti frontą nuo subyrėjimo iki vėlyvo rudens. Iki to laiko turėjo būti baigta dislokuoti Lenkijoje ir Pribaltikos šalyse NATO smogiamoji grupuotė, kuri dabar yra ten koncentruojama prisidengiant pratybomis. Jau po to vakaroidai buvo pasirengę rimtai priimti sprendimą dėl ekspedicinių pajėgų įvedimo į Okrainą ir dėl grėsmės pradeti karinius veiksmus prieš Rusiją visoje erdvėje nuo Baltarusijos Bresto iki Sankt Peterburgo.

Tačiau kariuomenę reikia permesti ir dislokuoti į kovines rikiuotes, prigaminti ir atgabenti amunicijos prie būsimos fronto linijos, atidirbti skirtingų nacionalinių kontingentų sąveiką, užtikrinti logistiką, įskaitant įvairių rūšių artilerinės amunicijos pristatymą, pritaikytą skirtingoms nacionalinės artilerinėms sistemoms (vakaroidai per mūšius ​​Okrainoje išsiaiškino, kad kiekviena šalis universalų vakaroidinį kalibrą, 155 mm, gamina savaip, ir daugelio tipų sviediniai tinka tik tam tikro tipo pabūklams). Visa tai reikalauja laiko. Tuo labiau, kad vakaroidai prarado gebėjimą veikti kaip vieningas organizmas, juos drasko prieštaravimai, kuriuos reikia nuolatos įveikinėti. O ir ekonominės ir finansinės kolektyvinių vakaroidų galimybės pasirodė esančios toli gražu nuo tų, kurių buvo tikėtasi.

Okrainos ginkluotųjų pajėgų katastrofa prie  Avdejevkos parodė, kad nuskambėjo trečiasis skambutis, laikas baigėsi, reikia priimti sprendimą, o vakaroidai nėra tam nepasirengę. Tiek nepasirengę, kad fiziškai nepajėgūs priimti sprendimą nei dėl savo tiesioginio dalyvavimo karinėje konfrontacijoje su Rusija, nei dėl taikos derybų Rusijos sąlygomis. Sistema užlinko – tai ir buvo panikos priežastis po palyginti nedidelio Okrainos ginkluotųjų pajėgų pogromo prie Avdejevkos.

Tačiau ar verta taip krimstis?

Jei geruoju, tai vakaroidams jau seniai reikėjo išbraukti Okrainą iš balanso. Savo funkciją ji atliko dar 2014 metais, sudariusi sąlygas įvesti antirusiškas sankcijas ir nutraukti ekonominį bei politinį Rusijos ir Europos bendradarbiavimą, USA džiaugsmui. Po to, iš inercijos, Kijevas vis tiek būtų priėjęs iki tiesioginio karinio susirėmimo su Maskva ir pralaimėjimo. Jei vakaroidai būtų pasitraukę į šalį anksčiau, šitas sutriuškinimas būtų buvęs grynai ukrainietiškas, kaip ir Saakašvilio pralaimėjimas 08.08.08 kare gavosi grynai tik gruziniškas.

O nepralaimėti Okraina negalėjo. Okraina būtų pralaimėjusi net ir tuo atveju, jeigu Rusija nebūtų padariusi jokių veiksmų, kad šis anarcho-nacistinis kvazivalstybinis darinys būtų priverstinai disciplinuotas.

Ir reikalas yra netgi ne tame, kad pati Okraina kaip valstybė buvo mažai kam iš jos piliečių reikalinga ilgalaikėje perspektyvoje. Abi priešpriešinės politinės grupės (prorusiška ir provakaroidinė) Okrainos valstybingumą vertino kaip laikiną reiškinį, priverstinį periodą prieš reintegraciją į Rusiją arba integraciją į Eurosojūzą (priklausomai nuo konkrečios politinės jėgos pasirinkimo). Nacionalistai, greitai išsigimę į nacistus buvo santykinai mažai įtakingi ir buvo kaip jėga tik sąjungoje su eurointegratoriais, kas paliko neišdildomą pėdsaką ukro-nacizmo ideologijoje, priverčiant nacistus neigti savo nacistinę esmę, vadinti save antifašistais ir eurodemokratais, taikstytis su vakaroidinėmis tendencijomis, nusivažiuojant iki laisvos pederastinės LGBT propagandos, kurios šalininkai, skirtingai nei nacistai, savo pažiūrų nė kiek nesidrovi.

Galiausiai paaiškėjo, kad pagal dabartines tendencijas Okrainoje, homosekas (pederastas) gali būti pravoseku (pravyj sektor - nacistinė organizacija), tačiau štai paprastas heteroseksualus nacistas yra nepriimtinas naujajai Okrainos visuomenei ir turi persiformatuoti sutinkamai naujausioms euro-pedo-pindosinėms tendencijoms (privalo nusipederastinti).

Tai štai, reikalas yra net ne tame Okrainos nereikalingume. Galima padaryti prielaidą, kad kažkokiame etape Kijeve į valdžią ateitų jėgos, kurioms valstybė yra savaiminė vertybė ir kurios bent jau pabandytų ją išsaugoti. Tačiau tas joms vis tiek nebūtų pavykę.

Iš pat pradžių pasirinkta ideologinė ukrainstvos bazė kaip antirusiškumas, padarė Okrainos katastrofą neišvengiamą be jokio kito išorinio įsikišimo. Įsivaizduokite, kad vakaroidai vis dėlto rado jėgų, kad pastatyti Rusiją prieš didelio karo Europoje grėsmę ir pasiekė tokį taikos variantą, kuriuo yra išsaugota kažkokia apskabyta, bet iš esmės grynai provakaroidinė Okraina.

Akivaizdu, kad tokia Okraina vykdys Rusijos atžvilgiu tokią „taikos politiką“, kuri mažai kuo besiskirs nuo karo politikos. Prisiminkite, kaip „taikos prezidentas“ Porošenka užlipo ant gerklės savo verslui ir, spaudžiamas saujelės radikalų, buvo priverstas nutraukti prekybą su DLR ir LLR, o faktiškai tai su Rusija.

Dėl ko Okraina patyrė didžiulius nuostolius, o jos energetikos sektorius žlugo ne nuo Rusijos aviacijos pajėgų smūgių, o dar gerokai prieš tai – spaudžiamas beprotiškos politikos. Okraina daugelį metų siekė užblokuoti Rusijos tranzitą (kalbama ne tik apie energetinius išteklius) į Europą per savo teritoriją ir galiausiai to pasiekė. Okraina atsisakė koordinuoti pastangas žemės ūkio eksporto sektoriuje, todėl prarado didelę dalį savo žemės ūkio produktų rinkų, jos žemės ūkis tapo monokultūrinis ir toliau sėkmingai degraduoja.

Apskritai paėmus, dabartinės formos ukrainstvos idėja buvo nukreipta į tai, kad Okrainos "patriotai"  nuosekliai ir suinteresuotai sunaikintu visus Okrainos valstybės pajamų šaltinius. Okraina dabar negali egzistuoti be vakaroidinio finansavimo ne todėl, kad „Rusija užpuolė“, o todėl, kad jos ekonominė bazė buvo sunaikinta jos pačios savų „patriotų“ rankomis.

Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be ekonomikos. Ekonomika - tai pagrindinis dalykas, kuris suvienija didelių ir mažų teritorijų gyventojus. Jei skirtingų regionų interesai pradeda išsiskirti, atsiranda trintis, kada interesai tampa antagonistiniais (priešiškais, interesų konfliktas) įvyksta žlugimas, kurio negali sulaikyti jokia karinė jėga – pats sulaikymo procesas tampa per brangus ir neracionalus, nes pablogina sulaikančiojo padėtį. 

Štai tokiame fone, „Avdejevka“ - tai geriausia, kas galėjo nutikti šiuolaikinei Okrainai, nes tai suteikia vilčių greitam sutriuškinimui, kuris yra vienareikšmiškai geresnis nei ilgas puvimas. Visiškai nesvarbu, kuri iš aplinkinių valstybių prisiims atsakomybę už atskirus Okrainos regionus po greito Okrainos valstybės sutriuškinimo. Svarbu, kad atsiras teritorijos savininkas, kuris bus suinteresuotas jos pelningumu, kurio dėka šių teritorijų gyventojų likučiai galės pereiti nuo beveik juos išnaikinusios kovos už „šviesią ateitį“ prie įprasto gyvenimo dabartyje, kur kol kas gal kiek ir tamsoka, tačiau matyti šviesa tunelio gale.